paliūdžia

×paliūdžià (plg. l. poludzki <po-ludzki) sf. (2) 1. gyvenimo, laikymo salygos, priežiūra: Kad būtų geroj paliū̃džioj, tai nebūtų taip sudžiūvęs Ds. Gyvena be paliū̃džios (neaprūpintas) Ds. Šitas arklys geroj paliū̃džioj da galėtų vežt Sv. Ištekėjo, ale kokia jai paliūdžia – vargsta nabagė An. ^ Kokia paliūdžia, tokia ir pasūdžia (įrankis) Ds. 2. pagarba: Šitas knygas perkasi sau, apsitaiso, laiko paliūdžioje Vaižg. Juozupas paliūdžioj ją turėjo Gmž. Neduos paliūdžios seniui, nei pagailės mažutėlio Ba5Moz28,50. Turime tad kūną laikyti paliūdžioje ir aukštoje šlovėje A.Baran.